29/04/2026
„... ir viskas susijungė. Paskutinis 2026 m. NBD spektaklis „My fierce ignorant step“ (Ch. Papadopoulos) leido sugrįžti į atidarymo „Tragédie“ ir pamatyti, kaip kūnai scenoje gali kurti ne tik dramą, tragediją, bet ir veiksmas po veiksmo, garsas po garso statyti, kurti džiaugsmą. Čia neabejotinai žavi choreografo mokėjimas vis užbėgti publikai „už akių“, - vos supratus, kas vyksta, pajautus dar vieną kulminacinį tašką, jis jau prabėga, tu vėl vejiesi judėti nenustojančius šokėjus scenoje ir nenori pripažinti, kad negalėsi to stebėti amžinai.
Klausdamas „Kas toliau?“, festivalis atsispyrė nuo žmonijos kuriamų problemų, keliavo per jų išraiškas, ieškodamas naujų būdų bendrauti su tais, kuriuos matome kitokiais. Siūlė vėl kartu judėti, išeiti ir išgirsti tai, kas gyva. Pagalvoti, kad bauginančios technologijos vis dar paklūsta mūsų valiai, pasirinkimams ir sprendimams. Ir tuomet – žingsniuoti tolyn. Galingai ir nepaisant nieko. Viltis, ta kartais buka viltis, vedė mus iki šiol ir turi vesti tolyn, jei tik spėsime sustoti ir prisiminti, kad viskas prasideda nuo kiekvieno mūsų kūno.
Prisiminiau 2023 metų programą, kurioje matyti C. Gaudet „Pretty things“, O. Doherty „Navy Blue“, D. Mirablanca „78 bodies 1 dance“ mane lydi iki šiol ne tik kaip paveikslėliai, emocinės patirtys, bet ir įkvepiantys pavyzdžiai, naujas mąstymo krypties bagažas. Supratau, kad šių metų festivalis buvo daugiau apie susumavimą, dešimtmečių paieškų apibendrinimą, nei naujus atradimus.
„Kas toliau?“ be jokio spaudimo jau norisi klausti festivalio, jaučiant, kad po šių metų susikaupimo, atsiveria erdvės naujam ieškojimų etapui“, – savo refleksija apie festivalio uždarymo spektaklį „MY FIERCE IGNORANT STEP“ dalijasi Sigita Ivaškaitė.
